Naujiena

Apie Velykas

Žodžio Velykos kilmė. Tai mūsų rytų kaimynų baltarusių žodis velikij „didžiulis, didysis“, velikij denj, pažodžiui „didžioji diena“. O baltarusiai, teigiama, jį pasiskolino iš graikų.

Velykos – svarbiausia krikščioniškojo pasaulio šventė, Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš mirties minėjimas.

Velykos yra kilnojamoji šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Šiemet Velykų šventės – balandį, kuris, anot žymiojo etnologo Liberto Klimkos, senovėje vadintas Velykų mėnesiu, sultekiu, karveliniu, mildviniu. Lietuvių kalbos žodyne yra nuoroda, kad vadintas šis mėnuo ir tiesiog karveliu ar karvelio mėnesiu, taip pat ir gegužiniu. O balandžio vardas, anot L. Klimkos, ko gero, bus kilęs ne iš paukščio vardo, bet žolės, augančios patvoriais. Mat pirmieji žolynai, išdygę diendaržy, gelbėdavo baudžiavinio kaimo žmones nuo bado.

Verba. Paskutinis sekmadienis prieš Velykas – Verbų sekmadienis, kuriuo prasideda Didžioji savaitė. Kalbininko Kazimiero Būgos nuomone, žodis verba giminingas lietuviškiems žodžiams virbas, virbalas, turėjęs į lietuvių kalbą patekti iš slavų kalbų XII–XIV a. dar prieš krikščionybę.

Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais“, o senesnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų. Pačios puošniausios verbos buvo paplitusios apie Vilnių – jos dabar plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu. Tai ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, susidedančio iš savitai derinamų įvairiaspalvių džiovintų augalų, sausučių žiedelių, nudažytų skiedrelių, su viršūnėje įpintu pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštu, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio. Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę“: „Jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“.

Margučiai vadinami ir velykaičiais, tačiau senovėje taip vadindavo ne tik margintus kiaušinius. Tai ir Velykų išmalda elgetoms, ir vytelė, su kuria velykaujama, ir velykinis kvietinių miltų prėskas paplotėlis.

Kiaušinis - gyvybinės galios, sveikatos, augimo šaltinis.

Nebūtina rašyti šv. prie Velykos

Prie šventės pavadino Velykos, šv. rašoma mažąja raide, nes šv. čia neįeina į šventės pavadinimą. Ne klaida vartoti šventės pavadinimus be minėtojo žodžio. Pvz., Atėjus krikščionybei, mūsų protėvių švenčiama gamtos atbudimo šventė Velykos sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

Parengė Dalia Ivaškevičienė