Brangūs Ukmergės krašto žmonės!
Šiuo asketišku metu, kuris reikalauja mokėjimo laukti, kaip niekada malonu sveikintis su kiekvienu iš Jūsų. Su veikliu jaunu ar brandesniu ukmergiškiu, su ankstesnių laikų Ukmergę menančiu senjoru, su mokslo vaisius kremtančiu šio krašto mokiniu ir pirmuosius žodžius tariančiu mažyliu.
Esame išsiilgę bendrumo ir šventės jausmo. O mus visus jungianti gija ir yra mūsų kalba, „bendras meilės ryšys“, kaip rašė Mikalojus Daukša. Labai tikiuosi, kad įžengiančios Lietuvių kalbos dienos ne tik vienys, bet ir dovanos šventinę nuotaiką. Džiugu, kad Jūsų nuostabiame senąją architektūrą ir gamtos paminklus saugančiame mieste, laikomame vienu seniausių Lietuvoje, įsikurs šių metų Lietuvių kalbos dienų sostinė.
Gražiai skambanti Ukmergės rajono savivaldybės parengta renginių programa „Žmogus ir kalba. Ukmergės kraštas“ aprėps ir išryškins Jūsų krašto žmonių nuopelnus lietuvių kalbai, dar labiau skatins kalbinį, istorinį ir kultūrinį išprusimą. Juk Ukmergėje daug ne tik balandžių, kaip dainavo kultinė grupė „Antis“. Šis miestas ir jo apylinkės dovanojo Lietuvai ne vieną žinomą lietuvių kalbininką. Kelios kartos Vilniaus universiteto lituanistų dėkingos už žinias Juodausių kaime gimusiam šviesaus atminimo prof. akad. Zigmui Zinkevičiui. Šiame krašte gimė ir pedagogė, vertėja dr. Ona Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė, leksikografė dr. Ritutė Šepetytė-Petrokienė. Ukmergės gimnazijoje mokėsi „Lietuvių kalbos atlaso“ sudarytojas dr. Kazys Morkūnas, čia mokytojavo tautinės spaudos dalyvis Leonas Kuodys.
Greičiausiai žinojote, kad Taujėnų valsčiuje gimęs tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona labai domėjosi lingvistika ir netgi kurį laiką dėstė Vytauto Didžiojo universitete lietuvių kalbos stilistiką? Tarp daugelio jo užrašytų žodžių yra išlikę ir šie: „Tiesa, ne kalbininkai, o rašytojai – poetai, publicistai ir mokslininkai – kuria bendrinę tautos kalbą, tiesa, kad gimtoji kalba laisva auga ir bręsta, bet irgi tiesa, kad savaime niekas nesidaro; taigi, ir kalba turi būti rūpestingai ugdoma iš tautos lobyno; iš jos tarmių, o ne iš prasimanymo.“
Taigi, kalbą kuriame ir auginame mes visi – tobulėdami, atsigręždami į praeities lobynus. Dalijimasis žiniomis, mokymasis yra begalinis kaip ir Jūsų krašte trykštantis bedugnis šaltinis. Kiekvienas iš mūsų turime savo šeimos, giminės plunksnos vertą istoriją. Pasikalbėkime, užrašykime senus pasakojimus – mūsų vaikų vaikai už tai padėkos.
Kviečiu dalyvauti Lietuvių kalbos dienų renginiuose ir neabejoju, kad išgirsite daug naujo, prisiminsite tai, kas pamiršta.
Su nuoširdžiais sveikinimais
Audrys Antanaitis
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas